Monta Kroma – latviškojo modernizmo pradininkė, ryški ir įtakinga XX a. antrosios pusės poetė. Gimė 1919 m. Jelgavoje. 1936 m. mirus motinai, ją įsidukrino bendraklasės šeima, palaikiusi ryšius su Latvijos komunistų pogrindžiu. Antrojo pasaulinio karo metais M. Kroma dirbo sanitare ir karo žurnaliste. Fronte buvo sunkiai sužeista. Po karo grįžo į Latviją ir įsidarbino oficioziniame laikraštyje „Kova“. Stalinizmo laikotarpiu – kaip ir daugelis poetų – M. Kroma neturėjo didelės temų pasirinkimo laisvės, rašė tuo laikotarpiu įprastus socrealistinius eilėraščius apie kareivių drąsą ir „didžias“ naująsias statybas. Tikrąjį savo kūrybos braižą M. Kroma pajuto tik 1960 m., pradėjusi studijuoti Maskvoje M. Gorkio literatūros institute. „Atšilimo“ laikotarpiu ji susipažino su Walto Whitmano ir Nazimo Hikmeto poezija – šių autorių nerimuotos eilės paskatino atsisakyti tradicinio metro ir rimo. Pasikeitė ir M. Kromos eilėraščių tematika – ėmė rašyti apie moters jausmų pasaulį, vaizduoti dinamišką miesto gyvenimą. 1963 m. M. Kroma jau neįtiko sovietinės Latvijos kritikams, kūryba kaltinta Vakarų estetikos sekimu, formalizmu ir aptakumu. Visgi poetė toliau drąsiai eksperimentavo: 1966 m. pasirodė rinkinys „Stambiu planu“, jame tradicinės formos derinamos su moderniu verlibru, o 1970 m. išleistas garsiausias autorės rinkinys „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš.“, tapęs ano meto radikalios ir asociatyvios poetikos simboliu.