Nicanor Parra (1914–2018) – vienas ryškiausių Lotynų Amerikos poetų, stebinantis savo kandžia ironija, tiesmukumu, drąsa, laikomas antipoezijos judėjimo pradininku.
Kartu su Pablo Neruda ir Gabriela Mistral užima svarbiausią poziciją Čilės poezijos kanone. Jo poezijoje plėtojamos fragmentiško postmodernaus pasaulio lemties temos.
(Anti)eilėraščiuose tragikomiškos situacijos kelia kartų šypsnį. Parra žaidžia sustabarėjusiomis skaitytojo nuostatomis ir išankstinėmis prielaidomis, tik šio žaidimo vieta – ne smėlio dėžė, o minų laukas. Parros kūryba sujungia skirtingus vaizdinius į vieną viziją apie beviltišką žmogaus būklę.

SKAITYTI IŠTRAUKĄ

„

Geriausias šiuolaikinis ispanakalbis poetas.
— Roberto Bolaño

Vienas reikšmingiausių vardų mūsų kalba parašytoje literatūroje.
— Pablo Neruda

Labai elegantiškas ir sąmojingas vyras.
— Allen Ginsberg

Savaip smagu, kad sudarant rinktinę išvengta bandymo nupolitinti autorių ir palikti tai, kas posovietinėje erdvėje nežadintų nervo. Tai leidžia gana įdomiai bei prasmingai šią poezijos visumą perskaityti istoriškai: kaip tos epochos ir tos kultūros ženklą. Ir savaip smagu patikrinti – kas šiandien mūsuose dar tik beužgimstančiai naujųjų ideologinių poezijos maištininkų kartai tebėra svarbu, o kas – nebe.
— Mykolas Paberža, „Naujasis Židinys-Aidai“

“